Organinės rūgštys – tai kai kurie organiniai junginiai, pasižymintys rūgštingumu. Dažniausiai pasitaikanti organinė rūgštis yra karboksirūgštis, kurios rūgštingumą lemia karboksilo grupė. Metilkalcis, acto rūgštis ir kt. yra organinės rūgštys, kurios gali reaguoti su alkoholiais ir sudaryti esterius.

★Organinių rūgščių vaidmuo vandens produktuose

1. Sumažinti sunkiųjų metalų toksiškumą, transformuoti molekulinį amoniaką akvakultūros vandenyje ir sumažinti toksiško amoniako toksiškumą.

2. Organinė rūgštis atlieka naftos taršos šalinimo funkciją. Tvenkinyje yra naftos plėvelė, todėl galima naudoti organinę rūgštį.

3. Organinės rūgštys gali reguliuoti vandens pH ir subalansuoti vandens funkcijas.

4. Jis gali sumažinti vandens klampumą, skaidyti organines medžiagas flokuliacijos ir kompleksų susidarymo būdu bei pagerinti vandens paviršiaus įtempimą.

5. Organinėse rūgštyse yra daug paviršinio aktyvumo medžiagų, kurios gali sudaryti sunkiųjų metalų kompleksus, greitai detoksikuoti, sumažinti paviršiaus įtempimą vandenyje, greitai ištirpinti ore esantį deguonį vandenyje, pagerinti deguonies didinimo pajėgumą vandenyje ir kontroliuoti plūduriavimo slėgį.

★Organinių rūgščių naudojimo klaidos

1. Kai nitrito kiekis tvenkinyje viršija standartą, organinių rūgščių naudojimas sumažins pH ir padidins nitritų toksiškumą.

2. Negalima naudoti su natrio tiosulfatu. Natrio tiosulfatas reaguoja su rūgštimi ir gamina sieros dioksidą bei elementinę sierą, kurios apnuodys veislines veisles.

3. Negalima naudoti su natrio humatu. Natrio humatas yra silpnai šarminis, todėl poveikis labai sumažės, jei bus naudojami abu mišiniai.

★ Organinių rūgščių naudojimą įtakojantys veiksniai

1. Dozavimas: kai ta pati organinė rūgštis įdedama į vandens gyvūnų pašarus, bet masės koncentracija skiriasi, poveikis taip pat skiriasi. Pastebėta svorio augimo greičio, augimo greičio, pašaro panaudojimo greičio ir baltymų efektyvumo skirtumų; tam tikrame organinės rūgšties kiekio diapazone, didėjant organinės rūgšties kiekiui, skatinamas kultūrinių veislių augimas, tačiau kai jis viršija tam tikrą diapazoną, per didelis arba per mažas organinės rūgšties kiekis slopina kultūrinių veislių augimą ir sumažina pašaro panaudojimą, todėl tinkamiausias organinės rūgšties kiekis skirtingiems vandens gyvūnams bus skirtingas.

2. Įterpimo laikotarpis: organinių rūgščių įterpimo poveikis skirtingose ​​vandens gyvūnų augimo stadijose yra skirtingas. Rezultatai parodė, kad augimą skatinantis poveikis buvo geriausias jaunų gyvūnų stadijoje, o svorio prieaugio greitis buvo didžiausias – iki 24,8 %. Suaugusių gyvūnų stadijoje poveikis buvo akivaizdus ir kitais aspektais, pavyzdžiui, antiimuniniu stresu.

3. Kitos pašarų sudedamosios dalys: organinės rūgštys turi sinergetinį poveikį su kitomis pašarų sudedamosiomis dalimis. Pašaruose esantys baltymai ir riebalai pasižymi didesne buferine galia, kuri gali pagerinti pašaro rūgštingumą, sumažinti pašaro buferinę galią, palengvinti absorbciją ir metabolizmą, taip paveikdamos maisto suvartojimą ir virškinimą.

4. Išorinės sąlygos: geriausiam organinių rūgščių poveikiui taip pat labai svarbi tinkama vandens temperatūra, kitų fitoplanktono rūšių įvairovė ir populiacijos struktūra vandens aplinkoje, geros kokybės pašaras, gerai išsivystęs ir ligų nepaveiktas mailius bei tinkamas įžuvinimo tankumas.

5. Daugiau aktyviųjų organinių rūgščių junginių: pridėjus daugiau aktyviųjų medžiagų, galima sumažinti pridedamų organinių rūgščių kiekį ir geriau pasiekti tikslą.